Naujausi visuomenės tyrimai atskleidė, kad moterys jaučia nuolatinę kaltę derindamos darbą ir šeiminius įsipareigojimus. Jų pagrindu žiniasklaidos tyrimų bendrovė „Mediaskopas“ atliko 2017-2021 metų žiniasklaidos analizę, kuri parodė vyrų ir moterų, tėčių ir mamų portretus, vaizduojamus šalies žiniasklaidoje, bei kaip už viešai formuojamos nuomonės slepiasi tikrosios mamų jaučiamos kaltės priežastys.

Pasirodo, „mamos kaltė“ ir „tėčio kaltė“ yra gana dažnos sąvokos Lietuvos žiniasklaidoje – daugiau kaip 2 tūkst. paminėjimų. Bendrai informacijos srautas žiniasklaidoje, minintis „mamas“, yra gana stabilus – per metus fiksuojama apie 60-65 tūkst. pranešimų. „Tėtis“ minimas vidutiniškai 55-60 tūkst pranešimų per metus.

„Kai kalbama apie „gerą tėtį“, daug akcentų dedama į mamą, o kur kalbama apie „gerą mamą“, ten nėra „tėčio“, yra tik „tėvai“. Tėčiui lūkesčių ar reikalavimų nekeliama. Jis minimas vaiko motinos kontekste ir vaizduojamas labiau kaip pagalbininkas auginant vaikus – rašoma, kad jis padeda mamai arba dalinasi su ja vaiko priežiūra, lyg vaikai būtų mamos, o ne abiejų tėvų vienodai. Žiniasklaida nė iš tolo neatspindi vaizdo, kad abu tėvai yra lygiaverčiai vaiko auginimo partneriai“, – sako žiniasklaidos analizės bendrovės „Mediaskopas“ direktorė Jūratė Stankuvienė.

Pasak jos, žiniasklaida ryškiai stiprina mitą, kad moterys yra gimusios daryti daug darbų vienu metu, o vyrai koncentruojasi į vieną darbą vienu metu.

„Kai kalbama apie vyrą, dingsta vadinamas „multitaskinimas“: kai jis dirba, tai dirba, kai tėtis, tai tėtis. Tuo tarpu kalbant apie mamą visur dominuoja „multitaskinimas“. Ši analizė akivaizdžiai parodė, kad žiniasklaida palaiko gają tradiciją vyrus vaizduodama kaip medžiotojus, o moteris – kaip uogų rinkėjas, kurios turi matyti viską, plačiai. Šie vis dar populiarūs lyčių stereotipai lyg ir įkalina abi lytis: nepriklausomai nuo to, kad nuo priešistorinių laikų stipriai pasikeitė aplinkybės, galimybės ir gyvenimo būdas, mus vis dar laiko įstrigusius akmens amžiaus darbų ir vaidmenų pasidalijime. Nesvarbu, kad tu mama, nuo kitų darbų tavęs niekas neatleidžia, tikintis, kad juos visus atliksi tobulai ir dar būsi tobula moteris – jauna, graži, žavi, sėkminga, aktyvi, įdomi ir viską lengvai suderinanti“, – straipsnių turinį komentuoja „Mediaskopo“ vadovė.

Žiniasklaidos turinyje akivaizdu, kad mama turi derinti daug darbų, įsipareigojimų, atsižvelgti į įvairius poreikius ir iš čia kyla įtampa bei kaltės jausmas ir prieš vaiką, ir prieš darbdavį.

„Juk žinome, kad daug darbų darymas vienu metu yra viena iš pagrindinių emocinio perdegimo priežasčių, psichinės sveikatos sunkumų ištakų. Įrodyta, kad de facto moterys nesugeba „multitaskinti“, tiesiog joms dažnai tenka šokinėti nuo vienos užduoties prie kitos, tokiu būdu jos sudegina ir iššvaisto labai daug psichinės energijos“, –  komentuoja Lygių galimybių plėtros centro ekspertė dr. Margarita Jankauskaitė.

Žodžių deriniai „dirbantis tėtis“, „vyro laikas sau“, „tėčio laikas sau“ straipsniuose praktiškai neegzistuoja, nes tai yra norma, tame nėra konflikto. Tuo tarpu kalbant apie mamas, darbas yra minimas ypač dažnai ir rodo tarp motinystės bei darbo kylantį konfliktą.

Pasak ekspertės, tai ir paaiškina Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos tyrimuose užfiksuojamus moterų atsakymus, kad net beveik 7 moterys iš 10 jaučiasi kaltos derindamos darbą ir motinystę.

Mama ir tėtis žiniasklaidoje kaltinami panašiu intensyvumu, tačiau esminis skirtumas, kad „moterų kaltė“ minima jų pačių emociniame kontekste, tuo tarpu „vyrų kaltė“ – skyrybų bylų kontekste. Net kai šalia vyro eina žodis „kaltė“, vis tiek yra kaltinamos mamos. Beje, čia dažnai minimos ir anytos, kaltinančios marčias.

„Kalbant apie skyrybas daugeliu atvejų tėtis kaltina mamą, todėl žodžiai „tėtis“ ir „kaltė“ siejasi kartu. Įdomu, kad aprašant skyrybų bylas, vyrai neretai pateikiami kaip nekaltos žmonų aukos, idealūs tėčiai, tuo tarpu moterys – kaip „nesugebėjusios išsaugoti santuokos“, – straipsnių turinį analizuoja J. Stankuvienė.

Socialinės kampanijos „Apie ką tyli dirbančios mamos?“ vadovė Mintautė Jurkutė iš Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pastebi, kad žiniasklaidos kuriamas informacinis laukas perša išvadą, kad mūsų visuomenėje mamos yra 100 proc. atsakingos už vaikus. Net ir kaltos dėl negebėjimo viską suderinti yra tik mamos.

Analizuojant straipsnius, kuriuose minima „mamos kaltė“, matoma, kad minima mamų kaltė yra emocinė. Moterys kalba apie tai, kad jos jaučiasi kaltos, išgyvena vidinius konfliktus. Pradedant nuo pat gimdymo: daugybėje straipsnių apie gimdymą kalbama, jog mamos jaučia kaltę dėl to, kad nepagimdė vaiko taip idealiai, kaip planavo ar įsivaizdavo.

„Tai parodo, koks stiprus yra visuomenės spaudimas mamoms, nes juk gimdymas yra grynai biologinis procesas, fiziologinė funkcija, kurios negali kontroliuoti. Ir jeigu net šioje vietoje moterys pradeda jausti kaltę, reiškia, koks stiprus yra galvojimas, kad moteris privalo sukontroliuoti kiekvieną savo gyvenimo aspektą, net ir gimdymą“, – komentuoja M. Jankauskaitė.

Pasak M. Jurkutės, žiniasklaidos analizės duomenys leidžia dar įvairiau matyti tai, ką ir moterys kalbėjo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atliktų kokybinių tyrimų metu, kur kaltės jausmas stipriai koreliuoja su „geros mamos“ vaizdiniu, kuris realybėje, susilaukus vaikų, toli gražu nebūtinai atitinka su(si)kurtus lūkesčius.

Anot M. Jankauskaitės, ši 2017-2021 metų žiniasklaidos turinio analizė rodo, kad, nors tam tikromis progomis apie motinystę šnekame gražiai, bet, iš tikrųjų, visuomenė nėra pasiruošusi išgirsti tikrųjų motinystės istorijų ir patirčių.

„Nes patriarchalinė visuomenė supranta, kad, atvirai pažvelgus į motinų nešamą krūvį, paveikslas gaunasi ne rožinis – ir pagalbos trūksta, ir kokias emocijas bei nuovargį mamos išgyvena. Visuomenė tarsi sako: mes nenorime žinoti, su kokiais iššūkiais mamos, ypač dirbančios mamos, iš tikrųjų susiduria – jūs ten užsidarykite ir pačios tvarkykitės“, – komentuoja M. Jankauskaitė.

Žiniasklaidos turinio analizė rodo, kaip stipriai mamos perima visuomenės brukamas nuostatas apie tai, kokia mama ir darbuotoja ji turėtų būti.

„Didžioji problema, kad moterys prisiima tai, ką visuomenė primeta kaip normą – kokia moteris, mama ir darbuotoja ji turėtų būti, kad būtų tobula. Visuomenės lūkesčiai kaip vidinio kritiko balsas tūno viduje ir tarkuoja. Kad vidinis kritikas pritiltų, viešasis fonas, taip pat ir žiniasklaidoje, turi radikaliai keistis ir įgalinti kitus balsus moterų viduje. Pavargusioms dirbančioms mamoms svarbu atpažinti savo savijautą viešajame informaciniame lauke, išgirsti, kad ne joms vienoms yra sunku ir nėra galimybių patenkinti visų poreikius“, – kalba M. Jankauskaitė.

2017-2021 metų Lietuvos žiniasklados analizė parodė ir daug kitokių susijusių niuansų. Pavyzdžiui, su gyvybės langeliais susijusiose naujienose apie tėtį net neužsimenama, ieškoma tik mama.

Kitas pastebėjimas, straipsniuose apie moteris ypač didelę rolę vaidina metai – moters amžius žiniaskladoje paminimas daugeliu atveju, svarbus moters jaunystės momentas, tačiau kalbant apie karjerą – jaunas moters amžius kelia įtarimų dėl jos patirties ir profesionalumo.

Tyrinėjant žodžių derinius „mamos laikas sau“ greta jų atsiranda įvairūs buities žodžiai, pavyzdžiui, „džiovyklė“, „skalbyklė“ – tokiame kontekste, kad jie palengvina buitį ir jų dėka mama randa laiko sau.

Netikėtu atradimu tapo tai, kaip dažnai šalia „moters“ minimas „chalatas“, kaip moters siekimo išsilaisvinti iš daugybės jai primetamų vaidmenų simbolis, kaip galimybė būti pačia savimi.