2026 m. liepos 30 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

O gal kai kurių ligoninių iš tiesų yra per daug?

Diskusijos apie regioninių ligoninių ateitį Lietuvoje tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį. Per tą laiką keitėsi Vyriausybės, sveikatos apsaugos ministrai, buvo rengiamos įvairios reformos, o pastaraisiais metais patvirtintas ir nacionalinis aktyviojo gydymo ligoninių tinklas bei regioninės funkcinės sveikatos priežiūros teritorijos. Tai rodo, kad valstybė ieško ilgalaikio modelio, kaip suderinti sveikatos priežiūros prieinamumą, kokybę ir ribotus finansinius bei žmogiškuosius išteklius. Tačiau nepaisant priimtų sprendimų, visuomenėje ir tarp specialistų diskusijos nesibaigia.

Vieni įsitikinę, kad mažesnės ligoninės yra pernelyg brangios, neefektyvios ir nepajėgios užtikrinti šiuolaikinės medicinos kokybės reikalavimų, todėl daugiau paslaugų reikėtų sutelkti didžiuosiuose centruose. Kiti mano priešingai – kiekvienas skyriaus uždarymas ar ligoninės funkcijų keitimas silpnina regionus, didina socialinę atskirtį ir apsunkina žmonių galimybes laiku gauti sveikatos priežiūros paslaugas.

Abi pusės pateikia svarių argumentų. Tačiau dažnai pati diskusija prasideda nuo netinkamo klausimo. Paprastai klausiama, kiek ligoninių Lietuvai reikia. Mano nuomone, pirmiausia reikėtų atsakyti į kitą klausimą – kokios sveikatos sistemos Lietuvai reikia, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, galėtų laiku gauti saugią, kokybišką ir jo poreikius atitinkančią pagalbą.

Tik atsakius į šį klausimą galima spręsti, kokį vaidmenį kiekvienoje Lietuvos vietoje turėtų atlikti konkreti gydymo įstaiga. Tuomet diskusija apie atskiras ligonines tampa ne tikslu, o platesnės sveikatos politikos dalimi.

Pacientų skaičius neabejotinai yra svarbus rodiklis. Kai sudėtingos operacijos ar kitos specializuotos procedūros atliekamos retai, gydytojams sunkiau išlaikyti profesinius įgūdžius, sudėtingiau organizuoti budėjimus, racionaliai naudoti brangią medicinos įrangą ir užtikrinti aukščiausią pacientų saugos lygį. Todėl tam tikrų paslaugų koncentravimas didesniuose centruose daugelyje pasaulio valstybių laikomas pagrįstu sprendimu, leidžiančiu gerinti gydymo rezultatus.

Tačiau vien pacientų srautas negali tapti pagrindiniu kriterijumi sprendžiant regioninių ligoninių ateitį. Nedidelė ligoninė gali būti strategiškai svarbi dėl savo geografinės padėties, skubiosios medicinos pagalbos prieinamumo, aptarnaujamos teritorijos, gyventojų amžiaus struktūros ar pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms. Kita vertus, ir didelis pacientų skaičius savaime negarantuoja nei geresnės gydymo kokybės, nei efektyvesnio sveikatos sistemos veikimo.

Todėl diskusija neturėtų apsiriboti klausimu, ar konkrečią ligoninę išsaugoti, pertvarkyti ar uždaryti. Kur kas svarbiau apsispręsti, kokios paslaugos žmonėms turi būti prieinamos kuo arčiau jų namų, o kurias dėl pacientų saugos, aukštesnės kokybės ir racionalaus ribotų išteklių naudojimo tikslinga koncentruoti aukštesnio lygio centruose. Tik taip galima kurti ilgalaikę regioninės sveikatos sistemos viziją, kuri būtų orientuota ne į pastatus ar institucijas, bet į paciento poreikius.

Regioninė ligoninė – ne neliečiama vertybė, bet ir ne paprasta išlaidų eilutė

Sveikatos priežiūros įstaigos negalima vertinti taip pat, kaip vertinama gamykla, prekybos centras ar kita verslo įmonė. Versle pagrindiniai rodikliai dažniausiai yra pelningumas, apyvarta ir našumas. Sveikatos sistemoje svarbiausi kriterijai yra kitokie – pacientų sauga, gydymo rezultatai, paslaugų prieinamumas, pasirengimas ekstremaliosioms situacijoms ir gebėjimas suteikti pagalbą tada, kai jos labiausiai reikia.

Tai, žinoma, nereiškia, kad ekonominis efektyvumas nėra svarbus. Šiuolaikinei ligoninei išlaikyti reikia visą parą veikiančių laboratorijų, diagnostikos tarnybų, operacinių, budinčių gydytojų ir slaugytojų komandų, modernios medicinos įrangos. Didelė šių išlaidų dalis išlieka beveik tokia pati nepriklausomai nuo to, ar skyriuje gydomi penki, ar penkiasdešimt pacientų.

Jeigu pacientų srautai ilgą laiką maži, problema tampa ne vien finansinė. Mažesnė klinikinė patirtis gali turėti įtakos specialistų įgūdžių palaikymui, sudėtingiau užtikrinti visą parą dirbančias daugiadalykes komandas, o kai kurių sudėtingų būklių gydymas ilgainiui gali nebeatitikti aukščiausių kokybės ir pacientų saugos reikalavimų. Neatsitiktinai Pasaulio sveikatos organizacija pacientų saugą apibrėžia kaip nereikalingos žalos rizikos sumažinimą iki priimtino lygio, atsižvelgiant į turimas žinias, išteklius ir konkrečias aplinkybes.

Tačiau būtų klaidinga iš šių argumentų daryti išvadą, kad visas mažesnes ligonines būtina uždaryti arba paversti vien slaugos įstaigomis. Lygiai taip pat klaidinga jų veiklą vertinti vien pagal lovų užimtumą, hospitalizacijų skaičių ar metų finansinį rezultatą.

Kiekviena regioninė ligoninė pirmiausia turi būti vertinama pagal tai, kokią funkciją ji atlieka bendroje Lietuvos sveikatos sistemoje. Viename regione svarbiausia gali būti visą parą teikiama skubioji medicinos pagalba ir vidaus ligų skyrius. Kitame – stipri dienos chirurgija, moderni diagnostika, reabilitacija, paliatyvioji pagalba ar ilgalaikė priežiūra. Todėl diskusijų centre turėtų būti ne konkrečios įstaigos juridinis statusas ar istorija, o žmonėms reikalingos paslaugos ir jų vieta vientisame sveikatos priežiūros tinkle.

Būtent tokia logika šiandien grindžiama ir daugelyje Europos šalių vykdoma ligoninių tinklo pertvarka. Jos tikslas nėra panaikinti sveikatos priežiūrą regionuose. Tikslas – aiškiai paskirstyti funkcijas tarp skirtingų gydymo įstaigų, kad kiekviena jų galėtų teikti tas paslaugas, kurias gali suteikti kokybiškai, saugiai ir efektyviai, o sudėtingiausi atvejai būtų gydomi ten, kur sukaupta didžiausia kompetencija ir patirtis.

Todėl regioninių ligoninių klausimas nėra vien atskirų gydymo įstaigų likimo klausimas. Iš tikrųjų kalbame apie tai, kaip turi būti organizuota visa Lietuvos regioninė sveikatos sistema, kad ji vienu metu būtų prieinama, saugi, kokybiška, finansiškai tvari ir pasirengusi ateities iššūkiams.

Nėra universalaus sprendimo

Viešojoje erdvėje dažnai ieškoma vieno universalaus atsakymo – arba visas paslaugas koncentruoti didžiuosiuose miestuose, arba beveik viską išlaikyti kiekviename regione. Tačiau sveikatos sistemoje tokie kraštutinumai retai pasiteisina.

Lietuva nėra vienalytė. Skiriasi gyventojų tankis, atstumai iki didžiųjų centrų, demografinė struktūra, ligotumas, gydytojų ir slaugytojų pasiskirstymas. Todėl ir regioninių ligoninių tinklas negali būti planuojamas pagal vieną visiems vienodą modelį.

Vienur gyventojams svarbiausia greitai pasiekiama skubioji pagalba. Kitur – stipri reabilitacijos sistema, ilgalaikė slauga ar ambulatorinės specialistų konsultacijos. Dar kitur – glaudus bendradarbiavimas su universitetinėmis ligoninėmis ir kompetencijų centrais. Todėl kalbėdami apie pertvarką pirmiausia turime atsakyti į klausimą, kokių paslaugų konkrečiam regionui reikia šiandien ir kokių reikės po dešimties ar dvidešimties metų.

Tik toks požiūris leidžia pereiti nuo emocinių diskusijų prie argumentais pagrįstų sprendimų.

Penki kriterijai, pagal kuriuos reikėtų vertinti regionines ligonines

Jeigu pripažįstame, kad vien pacientų skaičius negali lemti regioninės ligoninės ateities, kyla natūralus klausimas – kokiais kriterijais tuomet reikėtų vadovautis?

Manau, kad sprendimai turėtų būti grindžiami ne vienu rodikliu, o kelių tarpusavyje susijusių kriterijų visuma. Tik taip galima rasti pusiausvyrą tarp pacientų interesų, gydymo kokybės, pacientų saugos ir racionalaus ribotų valstybės išteklių naudojimo.

Toks požiūris iš esmės sutampa ir su kryptimi, kuria pastaraisiais metais pertvarkomas Lietuvos gydymo įstaigų tinklas. Oficialiuose reformos dokumentuose akcentuojami tie patys pagrindiniai tikslai – paslaugų prieinamumas, kokybė, efektyvus išteklių naudojimas, kompetencijų stiprinimas, regioninis bendradarbiavimas ir sistemos pasirengimas ateities iššūkiams. Todėl diskusija neturėtų būti apie tai, ar pati pertvarka reikalinga. Svarbiausia – kaip ją įgyvendinti taip, kad didžiausią naudą pajustų pacientai.

Pirmasis kriterijus – paslaugų prieinamumas

Sveikatos priežiūros sistema turi būti organizuojama taip, kad žmogus reikalingą pagalbą gautų mediciniškai saugiu laiku. Tai ypač svarbu regionuose, kuriuose gyventojų tankis mažesnis, o atstumai iki didžiųjų miestų gerokai didesni.

Vyresnio amžiaus žmonėms, asmenims, turintiems judėjimo sunkumų ar neturintiems galimybės naudotis nuosavu transportu, kelionė į kitą miestą gali tapti rimta kliūtimi gauti sveikatos priežiūros paslaugas. Todėl vertinant kiekvieną pertvarką būtina klausti ne tik, kiek konkreti paslauga kainuoja valstybei, bet ir kiek laiko, pastangų bei papildomų išlaidų pacientui prireiks ją pasiekti.

Prieinamumas nėra vien geografinė sąvoka. Jį lemia ir laukimo laikas, registracijos galimybės, transporto organizavimas, informacijos prieinamumas bei gydymo tęstinumas. Tik visų šių elementų visuma leidžia objektyviai įvertinti, ar sistema iš tikrųjų yra prieinama žmogui.

Antrasis kriterijus – gydymo kokybė ir pacientų sauga

Šiuolaikinė medicina tampa vis sudėtingesnė. Daugelio ligų diagnostikai ir gydymui reikalinga moderni įranga, didelė specialistų patirtis ir visą parą dirbančios daugiadalykės komandos.

Daugybė tarptautinių tyrimų rodo, kad tam tikrų sudėtingų procedūrų koncentravimas leidžia pasiekti geresnių gydymo rezultatų ir sumažinti komplikacijų riziką. Tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl aukščiausio lygio paslaugos daugelyje valstybių telkiamos kompetencijų centruose.

Tačiau iš šios taisyklės nereikėtų daryti klaidingos išvados, kad visos paslaugos turi būti perkeltos į didžiuosius miestus. Kur kas svarbiau aiškiai apibrėžti, kurios paslaugos gali būti saugiai ir kokybiškai teikiamos regione, o kurioms būtina aukštesnio lygio infrastruktūra. Tokiu būdu pacientų sauga tampa ne argumentu regioninėms ligoninėms silpninti, bet priemone racionaliai paskirstyti jų funkcijas.

Trečiasis kriterijus – finansinis ir organizacinis tvarumas

Sveikatos sistema negali būti planuojama neatsižvelgiant į ekonomines valstybės galimybes. Riboti finansiniai ir žmogiškieji ištekliai turi būti naudojami atsakingai.

Tačiau finansinį tvarumą būtų klaidinga vertinti vien pagal konkrečios ligoninės metinį balansą. Regioninės gydymo įstaigos kuria ir tokią vertę, kurios neįmanoma išreikšti vien finansiniais rodikliais. Jos užtikrina gyventojų saugumą, palaiko regionų gyvybingumą, prisideda prie ekstremaliųjų situacijų valdymo ir leidžia universitetinėms ligoninėms daugiau dėmesio skirti sudėtingiausiems pacientams.

Pastarųjų metų finansiniai rezultatai rodo, kad daliai regioninių gydymo įstaigų tenka dirbti sudėtingomis sąlygomis. Tačiau vienerių metų ar vieno ketvirčio finansiniai rodikliai negali tapti pagrindiniu argumentu sprendžiant apie jų ateitį. Kur kas svarbiau vertinti ilgalaikes tendencijas, paslaugų struktūrą, gyventojų poreikius ir konkrečios įstaigos vaidmenį visoje sveikatos sistemoje.

Ketvirtasis kriterijus – konkretaus regiono gyventojų poreikiai

Lietuvoje sparčiai keičiasi demografinė situacija. Vienuose regionuose gyventojų mažėja, kituose sparčiai daugėja vyresnio amžiaus žmonių. Kinta ir ligų struktūra – vis daugiau žmonių gyvena sirgdami keliomis lėtinėmis ligomis, kurioms reikalinga ne vienkartinė intervencija, o ilgalaikė, nuosekli priežiūra.

Todėl natūralu, kad vienur svarbiausios tampa reabilitacijos, slaugos ar paliatyviosios pagalbos paslaugos, kitur – dienos chirurgija, ambulatorinės specialistų konsultacijos ar pažangi diagnostika. Regioninių ligoninių funkcijos turi būti planuojamos atsižvelgiant į šiuos poreikius, o ne vien į istoriškai susiformavusią gydymo įstaigų struktūrą.

Tai reiškia, kad ir pati reforma negali būti vienoda visoje Lietuvoje. Ji turi būti pritaikyta konkretaus regiono žmonėms.

Penktasis kriterijus – sveikatos sistemos atsparumas

Pastarieji metai priminė, kad sveikatos sistema turi būti pasirengusi ne tik kasdieniams iššūkiams. COVID-19 pandemija, migrantų krizė, Rusijos karas prieš Ukrainą, didėjančios klimato kaitos sukeliamos ekstremalios situacijos parodė, kad gydymo įstaigų tinklas yra ir nacionalinio saugumo dalis.

Tokiose situacijose svarbi tampa ne vien universitetinių ligoninių kompetencija. Ne mažiau svarbu, kad visoje šalyje veiktų regioninių gydymo įstaigų tinklas, galintis greitai priimti pacientus, perskirstyti srautus, bendradarbiauti tarpusavyje ir užtikrinti pagalbą vietos gyventojams.

Todėl regioninių ligoninių reikšmės negalima vertinti vien pagal kasdienį pacientų skaičių. Jų vertė ypač išryškėja tada, kai sistema susiduria su netikėtais iššūkiais.

Šie penki kriterijai nėra alternatyvos vienas kitam. Priešingai – jie papildo vienas kitą. Tik suderinus prieinamumą, kokybę, pacientų saugą, finansinį tvarumą, gyventojų poreikius ir sistemos atsparumą galima kurti tokią regioninę sveikatos sistemą, kuri būtų pajėgi spręsti ne tik šiandienos, bet ir ateities problemas.

Ar regioninė ligoninė visada reiškia stacionarą?

Kalbant apie regioninių ligoninių ateitį dažnai susidaro įspūdis, kad svarbiausias klausimas yra vienas – ar jose išliks aktyviojo gydymo skyriai. Vos tik pradedama diskusija apie chirurgijos, akušerijos ar kito skyriaus pertvarką, viešojoje erdvėje pasigirsta teiginių, kad ligoninė naikinama. Toks požiūris suprantamas, nes žmonėms ligoninė pirmiausia siejasi su saugumo jausmu – žinojimu, kad prireikus pagalba yra arti namų.

Tačiau šiuolaikinės medicinos raida rodo, kad ligoninės funkcijos nuolat keičiasi. Tai, kas prieš kelis dešimtmečius buvo laikoma neatsiejama stacionarinio gydymo dalimi, šiandien vis dažniau atliekama dienos chirurgijoje, dienos stacionare ar ambulatoriškai. Tobulėja diagnostikos technologijos, atsiranda vis veiksmingesni vaistai, trumpėja gydymo ligoninėje trukmė, o dalis priežiūros persikelia į paciento namus. Kartu dėl visuomenės amžėjimo sparčiai didėja reabilitacijos, ilgalaikės priežiūros, slaugos ir paliatyviosios pagalbos poreikis.

Todėl ir regioninių ligoninių vaidmuo neišvengiamai keičiasi. Pertvarka nebūtinai reiškia medicinos pasitraukimą iš regiono. Dažniau ji reiškia paslaugų pritaikymą naujiems gyventojų poreikiams ir medicinos pažangai.

Tai, beje, buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvoje pradėta formuoti regioninių funkcinių sveikatos priežiūros teritorijų sistema. Jos esmė – ne silpninti atskiras gydymo įstaigas, o aiškiau paskirstyti funkcijas tarp jų, stiprinti bendradarbiavimą ir sudaryti sąlygas, kad pacientas gautų tinkamiausią pagalbą tinkamoje vietoje. Vienos įstaigos gali specializuotis aktyviajame gydyme, kitos – reabilitacijoje, slaugoje, dienos chirurgijoje ar diagnostikoje. Tokia sistema leidžia efektyviau panaudoti ribotus specialistų ir finansinius išteklius, kartu išlaikant paslaugų prieinamumą regionuose.

Tačiau toks pokytis gali būti sėkmingas tik tuomet, jeigu kartu kuriamos naujos galimybės. Vien aktyviojo gydymo skyriaus uždarymas negali būti laikomas reforma. Jo vietoje turi atsirasti tai, ko konkrečiam regionui iš tikrųjų reikia – stipresnė diagnostika, dienos gydymas, reabilitacija, slauga, paliatyvioji pagalba, nuotolinės specialistų konsultacijos ar glaudesnis bendradarbiavimas su aukštesnio lygio gydymo įstaigomis.

Todėl regioninių ligoninių pertvarkos sėkmę reikėtų vertinti ne pagal tai, kiek skyrių uždaryta ar kiek lovų sumažinta. Svarbiausias kriterijus turėtų būti visai kitas – ar po pertvarkos žmonėms tapo lengviau, greičiau ir saugiau gauti jiems reikalingą sveikatos priežiūrą.

Sveikatos centrai – tikras sprendimas ar dar viena reforma?

Pastaraisiais metais Lietuvoje pradėti kurti sveikatos centrai. Jų tikslas – sujungti pirminę sveikatos priežiūrą, ambulatorines specialistų konsultacijas, ligoninių paslaugas, slaugą, reabilitaciją ir visuomenės sveikatos veiklą į vieną koordinuotą sistemą. Tokia kryptis atitinka ir tarptautines tendencijas – visuomenei senstant bei daugėjant lėtinėmis ligomis sergančių žmonių, vis didesnę reikšmę įgyja ne pavienės gydymo įstaigos, o jų gebėjimas dirbti kaip vieningai sistemai.

Pati idėja nėra nauja. Daugelis Europos valstybių jau seniai juda integruotų sveikatos paslaugų kryptimi. Tai lemia ne politinė mada, o objektyvūs pokyčiai. Vienam pacientui vis dažniau prireikia ne vieno gydytojo, o kelių specialistų, slaugytojo, kineziterapeuto, psichologo ar socialinio darbuotojo pagalbos. Tokios priežiūros nebegali užtikrinti atskirai veikiančios įstaigos.

Todėl pati sveikatos centrų idėja yra logiška. Pacientui neturėtų būti svarbu, kuri įstaiga formaliai atsakinga už vieną ar kitą paslaugą. Jam svarbu, kad visa pagalba būtų organizuota nuosekliai, o informacija tarp skirtingų specialistų judėtų greitai, patikimai ir be nereikalingų trikdžių.

Vis dėlto kiekviena reforma turi būti vertinama ne pagal priimtų teisės aktų skaičių ar sukurtų administracinių struktūrų pavadinimus. Svarbiausias klausimas – ar žmogus pajuto realų pokytį. Ar tapo paprasčiau užsiregistruoti pas gydytoją? Ar šeimos gydytojas greičiau gauna informaciją apie paciento gydymą ligoninėje? Ar sumažėjo pasikartojančių tyrimų? Ar reabilitacija pradedama laiku? Ar pacientui nebereikia pačiam ieškoti, kur kreiptis toliau?

Jeigu atsakymai į šiuos klausimus bus teigiami, vadinasi, reforma juda teisinga kryptimi. Jeigu ne, rizikuojame sukurti dar vieną administracinį sluoksnį, kuris mažai keičia kasdienę paciento patirtį.

Todėl svarbiausias sveikatos centrų veiklos vertinimo kriterijus turėtų būti ne įstaigų skaičius ar pasirašytų bendradarbiavimo sutarčių kiekis. Tikrasis reformos matas yra tai, ar paciento kelias tapo trumpesnis, aiškesnis, saugesnis ir labiau koordinuotas.

Stipri sveikatos sistema prasideda nuo stiprios pirminės sveikatos priežiūros

Kalbėdami apie regioninės sveikatos sistemos ateitį dažnai daug dėmesio skiriame ligoninėms. Tačiau kiekviena stipri sveikatos sistema pirmiausia remiasi ne ligoninėmis, o stipria pirmine sveikatos priežiūra.

Šeimos gydytojas daugelyje išsivysčiusių valstybių yra ne tik pirmasis specialistas, į kurį kreipiasi pacientas. Jis yra ir pagrindinis sveikatos priežiūros koordinatorius – geriausiai pažįstantis žmogaus sveikatos istoriją, galintis stebėti ligų eigą, koordinuoti gydymą ir išspręsti didžiąją dalį sveikatos problemų be papildomų konsultacijų. Kuo daugiau problemų išsprendžiama pirminėje grandyje, tuo mažesnė apkrova tenka gydytojams specialistams ir ligoninėms. Tai reiškia trumpesnes eiles, racionalesnį ribotų išteklių naudojimą ir didesnį dėmesį tiems pacientams, kuriems specializuota pagalba iš tikrųjų būtina.

Lietuvoje šeimos medicina per pastaruosius dešimtmečius labai sustiprėjo, tačiau jos potencialas dar nėra iki galo išnaudotas. Tarptautinės organizacijos ne kartą yra atkreipusios dėmesį, kad šeimos gydytojai vis dar per daug laiko skiria administraciniam darbui, o dalį problemų, kurias galėtų išspręsti pirminėje grandyje, tenka perduoti specialistams.

Tačiau čia svarbu išvengti pernelyg paprastų vertinimų. Tai nėra vien šeimos gydytojų problema. Dažniausiai jie dirba didelio darbo krūvio sąlygomis ir prisiima didžiulę atsakomybę. Todėl stiprinant pirminę grandį būtina ne tik kelti lūkesčius, bet ir sudaryti sąlygas jiems įgyvendinti – mažinti administracinę naštą, plėsti komandinį darbą, stiprinti slaugytojų bei kitų sveikatos priežiūros specialistų vaidmenį, diegti skaitmeninius sprendimus ir užtikrinti pakankamą finansavimą.

Tik stipri pirminė sveikatos priežiūra gali tapti tvirtu pagrindu visai regioninei sveikatos sistemai.

Ar sveikatos centrai netaps siuntimų centrais?

Vertinant sveikatos centrų reformą verta atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų aspektą, apie kurį viešojoje erdvėje kalbama gerokai rečiau. Vien tai, kad įvairios gydymo įstaigos veikia vienoje organizacijoje arba yra pasirašiusios bendradarbiavimo sutartis, savaime negarantuoja geresnių rezultatų. Integracija turi padėti pacientui, o ne tik pakeisti administracinę struktūrą.

Praktikoje gali susiklostyti ir priešinga situacija. Jeigu gydytojas specialistas dirba toje pačioje organizacijoje ir konsultacija lengvai prieinama, gali didėti pagunda dažniau siųsti pacientus konsultuotis, net ir tais atvejais, kai dalį problemų būtų galima išspręsti pirminėje grandyje. Tai nebūtinai reiškia netinkamą gydytojų darbą. Dažnai taip nutinka dėl darbo organizavimo, atsakomybės pasidalijimo, diagnostikos prieinamumo ar finansinių paskatų.

Tarptautiniai tyrimai rodo, kad siuntimų pas gydytojus specialistus dažnis priklauso ne tik nuo paciento sveikatos būklės. Jam įtakos turi ir šeimos gydytojo kompetencija, turimas diagnostikos priemonių spektras, darbo krūvis, komandos sudėtis bei visa sveikatos sistemos organizavimo logika. Todėl vertinant sveikatos centrų veiklą svarbu stebėti ne tik tai, kiek konsultacijų suteikta, bet ir tai, ar daugiau sveikatos problemų išsprendžiama ten, kur pacientui patogiausia – pirminėje grandyje.

Šis klausimas Lietuvai ypač aktualus. Gydytojų specialistų trūkumas ir ilgos laukimo eilės jau dabar yra vieni didžiausių sveikatos sistemos iššūkių. Todėl kiekvienas nepagrįstas siuntimas reiškia ilgesnį laukimą tiems pacientams, kuriems specialisto pagalba iš tikrųjų būtina.

Sveikatos centrų sėkmę reikėtų vertinti ne pagal suteiktų konsultacijų ar išrašytų siuntimų skaičių. Kur kas svarbiau atsakyti į kitus klausimus. Ar šeimos gydytojas šiandien gali išspręsti daugiau paciento problemų negu prieš reformą? Ar pagerėjo gydymo tęstinumas? Ar pacientui tapo aiškesnis visas gydymo kelias? Jeigu atsakymas į šiuos klausimus bus teigiamas, vadinasi, reforma pasiekia savo tikslą.

Ar organizacinį modelį nulėmė pacientų poreikiai, ar finansavimo galimybės?

Sveikatos centrų kūrimas Lietuvoje sutapo su reikšmingomis Europos Sąjungos investicijomis į sveikatos sistemos pertvarką. Šios lėšos sudarė galimybę modernizuoti gydymo įstaigas, atnaujinti medicinos įrangą, diegti skaitmeninius sprendimus ir kurti naujus paslaugų organizavimo modelius. Daugeliui savivaldybių tai buvo galimybė įgyvendinti pokyčius, kuriems vien nacionalinių išteklių būtų nepakakę.

Tai buvo svarbus postūmis. Tačiau kiekvieną didesnę reformą verta vertinti ne tik pagal tai, kiek investicijų pritraukta ar kiek projektų įgyvendinta. Kur kas svarbiau atsakyti į klausimą, ar pasirinktas modelis pirmiausia buvo grindžiamas pacientų poreikiais, ar kai kuriais atvejais reformos tempą ir kryptį nulėmė finansavimo sąlygos.

Europos Sąjungos parama dažnai tampa reikšmingu pokyčių katalizatoriumi. Tai savaime nėra nei gerai, nei blogai. Vis dėlto ilgalaikę reformos sėkmę lemia ne įsisavintų lėšų dydis, o tai, ar po reformos žmogui tapo lengviau gauti reikalingą pagalbą.

Šiandien jau galime vertinti ne vien naujus pastatus ar įsigytą medicinos įrangą. Kur kas svarbiau įvertinti rezultatus. Ar pagerėjo paslaugų prieinamumas? Ar sutrumpėjo paciento kelias sveikatos sistemoje? Ar sumažėjo bereikalingų hospitalizacijų? Ar sustiprėjo šeimos gydytojo vaidmuo? Ar pagerėjo gydymo tęstinumas? Ir svarbiausia – ar žmonių sveikatos rodikliai tapo geresni?

Tik objektyvūs atsakymai į šiuos klausimus leidžia spręsti, ar reforma buvo sėkminga.

Ar skyrių uždarymas buvo pagrįstas?

Vienas jautriausių regioninių ligoninių pertvarkos klausimų buvo aktyviojo gydymo skyrių uždarymas arba jų funkcijų keitimas. Viešojoje erdvėje šie sprendimai dažnai buvo vertinami labai emocingai. Vieniems jie atrodė būtina modernios medicinos raidos dalis, kitiems – regionų silpninimo simbolis.

Tikrovė, kaip dažniausiai ir būna, yra gerokai sudėtingesnė.

Jeigu ligoninėje ilgą laiką gydoma labai mažai pacientų, trūksta specialistų, o sudėtingų būklių gydymas tampa retas, kyla pagrįstas klausimas, ar tokio modelio išlaikymas geriausiai tarnauja pacientų interesams. Tokiais atvejais kai kurių paslaugų koncentravimas gali pagerinti gydymo kokybę ir pacientų saugą.

Tačiau vien skyriaus uždarymas negali būti laikomas reformos sėkme. Kur kas svarbiau įvertinti, kas įvyko po to. Ar regione atsirado naujų paslaugų? Ar sustiprėjo dienos chirurgija, diagnostika, reabilitacija, slauga ir paliatyvioji pagalba? Ar pagerėjo greitosios medicinos pagalbos pajėgumai? Ar pacientai greičiau patenka į aukštesnio lygio gydymo įstaigas? Ar universitetinės ligoninės buvo pasirengusios priimti didesnius pacientų srautus? Ar naujasis funkcijų pasiskirstymas iš tiesų pagerino gydymo rezultatus?

Praėjus keleriems metams po pertvarkos jau galima atsiriboti nuo politinių emocijų ir ramiai vertinti rezultatus. Toks vertinimas turėtų būti atliekamas kiekviename regione atskirai, remiantis objektyviais duomenimis, o ne išankstinėmis nuostatomis. Tik taip galima suprasti, kurie sprendimai pasiteisino, o kuriuos dar reikėtų koreguoti.

Regioninė ligoninė – ne tik gydymo įstaiga, bet ir visos sistemos atrama

Kalbėdami apie regionines ligonines dažniausiai vertiname jas pagal suteiktų paslaugų skaičių, finansinius rodiklius ar pacientų srautus. Tačiau toks požiūris atspindi tik dalį jų reikšmės. Regioninės gydymo įstaigos atlieka gerokai platesnį vaidmenį – jos yra viena svarbiausių visos šalies sveikatos sistemos grandžių.

Pirmiausia jos užtikrina, kad didžioji dalis žmonėms reikalingų paslaugų būtų prieinama kuo arčiau gyvenamosios vietos. Tai svarbu ne tik dėl patogumo. Laiku suteikta pagalba dažnai lemia gydymo sėkmę, mažesnę komplikacijų riziką ir geresnę gyvenimo kokybę. Regioninės ligoninės taip pat padeda išvengti bereikalingos universitetinių ligoninių apkrovos, nes didelę dalį pacientų gali kokybiškai gydyti arčiau jų namų.

Toks darbo pasidalijimas naudingas visai sistemai. Universitetinės ligoninės gali daugiau dėmesio skirti sudėtingiausiems klinikiniams atvejams, transplantacijoms, retų ligų diagnostikai, pažangiausioms technologijoms, moksliniams tyrimams ir naujų gydymo metodų diegimui. Regioninės ligoninės savo ruožtu užtikrina kasdienį sveikatos priežiūros prieinamumą, gydymo tęstinumą ir glaudų ryšį su vietos bendruomene.

Todėl regioninės ir universitetinės ligoninės neturėtų būti vertinamos kaip konkurentės. Jos atlieka skirtingas, tačiau viena kitą papildančias funkcijas. Kuo stipresnė regioninė grandis, tuo efektyviau gali dirbti universitetiniai centrai. Ir priešingai – kuo stipresni universitetiniai centrai, tuo daugiau metodinės pagalbos, inovacijų ir naujų kompetencijų pasiekia regionus.

Ne mažiau svarbi ir dar viena regioninių ligoninių funkcija, apie kurią kalbama gerokai rečiau – jų indėlis į valstybės atsparumą.

COVID-19 pandemija parodė, kad krizės metu svarbi kiekviena gydymo įstaiga. Regioninės ligoninės padėjo perskirstyti pacientų srautus, organizuoti infekcijų kontrolę, užtikrinti būtinąją pagalbą žmonėms, sergantiems kitomis ligomis. Panašų vaidmenį jos gali atlikti ir kitų ekstremaliųjų situacijų metu – didelių pramoninių avarijų, stichinių nelaimių, masinių eismo įvykių ar karinių grėsmių atvejais. Todėl vertinant jų reikšmę būtina matyti ne tik kasdienę veiklą, bet ir jų indėlį į valstybės pasirengimą krizėms.

Šiandien, kai vis daugiau dėmesio skiriama nacionaliniam saugumui ir civilinei saugai, gydymo įstaigų tinklas tampa ne vien sveikatos politikos, bet ir valstybės atsparumo dalimi. Todėl sprendimai dėl regioninių ligoninių negali būti grindžiami vien ekonominiais skaičiavimais.

Regioninės ligoninės – svarbi gydytojų profesinio augimo grandis

Dar viena regioninių ligoninių funkcija, kuri dažnai lieka viešųjų diskusijų paraštėse, yra specialistų rengimas. Jaunas gydytojas profesinę brandą įgyja ne tik universiteto auditorijoje ar universitetinėje klinikoje. Ji formuojasi kasdienėje praktikoje – sprendžiant įvairias klinikines situacijas, dirbant komandoje, priimant sprendimus ir prisiimant atsakomybę už pacientą. Regioninė ligoninė tam suteikia išskirtines galimybes, nes gydytojas čia dažnai susiduria su labai įvairiais klinikiniais atvejais ir mokosi matyti žmogų visapusiškai.

Todėl būtų tikslinga dar labiau stiprinti modelį, kuriame regioninės ligoninės taptų svarbia gydytojų profesinio augimo grandimi. Rezidentų rotacijos, pirmieji jaunųjų specialistų savarankiško darbo metai regionuose, bendros mokymo programos, nuotoliniai konsiliumai ir glaudus bendradarbiavimas su universitetinėmis ligoninėmis būtų naudingi ne tik patiems gydytojams. Didžiausią naudą iš to gautų pacientai.

Toks modelis padėtų spręsti ir vieną opiausių Lietuvos sveikatos sistemos problemų – netolygų specialistų pasiskirstymą. Regioninė ligoninė būtų suvokiama ne kaip profesinės karjeros aklavietė, o kaip svarbus jos etapas, leidžiantis įgyti plačią klinikinę patirtį, dirbti savarankiškiau ir kartu išlaikyti nuolatinį ryšį su universitetiniais kompetencijų centrais.

Būtent taip veikia daugelis pažangių Europos sveikatos sistemų – ne kaip atskirų ligoninių rinkinys, o kaip vientisas kompetencijų tinklas, kuriame kiekviena grandis turi aiškų vaidmenį ir papildo kitas.

Ko Lietuva gali pasimokyti iš kitų valstybių?

Nė viena pasaulio valstybė nėra radusi tobulo regioninių ligoninių modelio. Diskusijos, kaip suderinti paslaugų prieinamumą, gydymo kokybę, pacientų saugą ir ribotus finansinius išteklius, vyksta beveik visur. Tačiau, nepaisant skirtingų sveikatos sistemų, galima išskirti kelias bendras kryptis.

Pirmiausia, sudėtingiausios ir retos medicinos paslaugos koncentruojamos ten, kur sukaupta didžiausia specialistų patirtis, moderniausia įranga ir visą parą dirbančios daugiadalykės komandos. Tokios koncentracijos tikslas nėra centralizacija pati savaime. Jos tikslas – geresni gydymo rezultatai ir didesnis pacientų saugumas.

Kartu siekiama, kad kuo daugiau kasdien žmonėms reikalingų paslaugų būtų teikiama kuo arčiau jų gyvenamosios vietos. Šeimos medicina, diagnostika, ambulatorinės specialistų konsultacijos, dienos chirurgija, reabilitacija, slauga ir paliatyvioji pagalba daugelyje valstybių sudaro regioninės sveikatos sistemos pagrindą. Tokia pusiausvyra leidžia suderinti prieinamumą su aukšta specializuotos medicinos kokybe.

Dar viena svarbi pamoka – gydymo įstaigos atlieka ne tik medicininę, bet ir visuomeninę funkciją. Jos rengia specialistus, dalyvauja moksliniuose tyrimuose, padeda užtikrinti pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir prisideda prie regionų gyvybingumo. Todėl daugelyje šalių šios funkcijos vertinamos ir finansuojamos atskirai, o ne vien pagal suteiktų paslaugų skaičių.

Lietuvai ši patirtis ypač svarbi. Vertindami regioninių ligoninių veiklą neturėtume apsiriboti vien finansiniais rodikliais ar hospitalizacijų skaičiumi. Turime matyti visą jų kuriamą vertę – nuo sveikatos priežiūros prieinamumo iki specialistų rengimo, nuo bendradarbiavimo su universitetinėmis ligoninėmis iki pasirengimo krizėms.

Pacientui svarbi ne ligoninė, o visas jo kelias

Diskutuodami apie regionines ligonines dažnai daugiausia dėmesio skiriame atskiroms įstaigoms – jų statusui, skyriams, lovų skaičiui ar finansavimui. Tačiau pacientui visa tai paprastai nėra svarbiausia. Jam svarbu viena – kad susirgęs jis laiku gautų reikalingą pagalbą.

Pacientas nemąsto apie tai, kur baigiasi pirminė sveikatos priežiūra ir prasideda antrinis ar tretinis sveikatos priežiūros lygis. Jam nesvarbu, kokiai gydymo įstaigai priklauso gydytojas ar kokiu būdu finansuojama konkreti paslauga. Žmogus tikisi, kad visa sistema veiks kaip vientisas organizmas – kad informacija keliaus kartu su juo, kad nereikės kartoti tų pačių tyrimų, ieškoti atsakymų skirtingose įstaigose ar pačiam koordinuoti savo gydymo.

Todėl ateities sveikatos sistemos sėkmę reikėtų vertinti ne pagal atskirų įstaigų veiklą, o pagal visą paciento kelią. Ar žmogus laiku pateko pas šeimos gydytoją? Ar reikalingi tyrimai atlikti mediciniškai saugiu laiku? Ar prireikus jis greitai pateko pas gydytoją specialistą? Ar sudėtingesniais atvejais buvo laiku nukreiptas į aukštesnio lygio gydymo įstaigą? Ar po gydymo užtikrinta reabilitacija, slauga, ilgalaikė priežiūra ir tolesnis stebėjimas?

Jeigu visos šios grandys veikia sklandžiai, pacientui nebesvarbu, kur baigiasi vienos įstaigos atsakomybė ir prasideda kitos. Būtent taip turėtų būti organizuojama šiuolaikinė sveikatos sistema – orientuojantis ne į institucijas, o į žmogų.

Šis požiūris svarbus ir vertinant visas būsimas reformas. Tikrasis jų sėkmės matas nėra administracinių sprendimų skaičius, naujų struktūrų sukūrimas ar pertvarkytų įstaigų kiekis. Reformos vertę lemia tai, ar žmogus greičiau pasveiksta, ar išvengia komplikacijų, ar ilgiau išlieka savarankiškas ir gali gyventi visavertį gyvenimą.

Pagrindinės išvados

Diskusija apie regionines ligonines neturėtų virsti pasirinkimu tarp dviejų kraštutinumų – viską išsaugoti arba kuo daugiau uždaryti. Abu šie požiūriai pernelyg supaprastina sudėtingą problemą. Regioninių ligoninių ateitis neturėtų būti sprendžiama nei vien emocijomis, nei vien finansiniais skaičiavimais.

Šiuolaikinė medicina nuolat keičiasi. Tobulėjančios technologijos, nauji gydymo metodai, visuomenės amžėjimas ir didėjantis lėtinių ligų paplitimas lemia, kad dalis paslaugų persikelia į ambulatorinę grandį ar dienos gydymą, o sudėtingiausia pagalba koncentruojama ten, kur galima užtikrinti aukščiausią kokybę ir pacientų saugą. Tačiau tai nereiškia, kad regioninių ligoninių reikšmė mažėja. Keičiasi jų funkcijos, tačiau jų svarba visai sveikatos sistemai išlieka.

Ateities regioninė ligoninė turėtų būti ne izoliuota gydymo įstaiga, o vientisos regioninės sveikatos sistemos dalis. Ji turi glaudžiai bendradarbiauti su šeimos gydytojais, sveikatos centrais, universitetinėmis ligoninėmis, greitosios medicinos pagalbos tarnybomis, socialinės priežiūros ir visuomenės sveikatos institucijomis. Jos tikslas – ne konkuruoti dėl pacientų, o užtikrinti, kad žmogus tinkamą pagalbą gautų tinkamu laiku, tinkamoje vietoje ir pagal savo sveikatos būklę.

Ne mažiau svarbu keisti ir požiūrį į pačias regionines ligonines. Jos nėra vien paslaugų teikėjos. Tai ir gydytojų profesinio augimo vieta, praktinio mokymo bazė, inovacijų partnerė, mokslo sklaidos grandis ir svarbi valstybės pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms dalis. Kuo stipresnės regioninės gydymo įstaigos, tuo stipresnė tampa visa Lietuvos sveikatos sistema.

Todėl svarbiausias klausimas nėra, kiek regioninių ligoninių Lietuvai reikia. Kur kas svarbiau atsakyti į kitą klausimą – kokių regioninių ligoninių Lietuvai reikia.

Reikia tokių ligoninių, kurios aiškiai žinotų savo vietą bendroje sistemoje, glaudžiai bendradarbiautų tarpusavyje, būtų orientuotos į paciento poreikius ir nuolat prisitaikytų prie medicinos pažangos bei visuomenės demografinių pokyčių.

Sveikatos sistemos tikslas nėra išsaugoti kuo daugiau pastatų ar įstaigų. Jos tikslas – padėti žmonėms kuo ilgiau išlikti sveikiems, savarankiškiems ir gyventi kokybišką gyvenimą. Todėl kiekviena reforma turėtų būti vertinama ne pagal tai, kiek skyrių buvo uždaryta ar kiek įstaigų reorganizuota, bet pagal tai, ar pagerėjo žmonių sveikatos rodikliai, ar sutrumpėjo mediciniškai nepagrįsti laukimo laikai, ar sumažėjo išvengiamų mirčių, ar padaugėjo sveiko gyvenimo metų.

Tik toks požiūris leidžia pereiti nuo diskusijų apie atskiras ligonines prie svarbiausio klausimo – kaip sukurti tokią sveikatos sistemą, kuri būtų tvari, atspari, mokslo pažanga grindžiama ir orientuota į žmogų.

Būtent tai natūraliai veda prie kito klausimo – kokį vaidmenį šioje sistemoje turi atlikti universitetinės ligoninės. Jeigu regioninės gydymo įstaigos užtikrina sveikatos priežiūros prieinamumą, gydymo tęstinumą ir glaudų ryšį su bendruomene, tai universitetinės ligoninės tampa aukščiausios kompetencijos, mokslo, inovacijų, sudėtingiausių klinikinių atvejų gydymo ir naujų specialistų rengimo centrais. Tik veikdamos kaip viena sistema, o ne konkuruodamos tarpusavyje, jos gali užtikrinti šiuolaikišką, tvarią ir ateities iššūkiams pasirengusią Lietuvos sveikatos apsaugą.

Daugiau informacijos:

Prof. dr. Saulius Čaplinskas

Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys

Mob. 0 610 20 146

El. p. [email protected]